Teisingumas iš mūsų reikalaujo to, ko nė vienas žmogus negali padaryti atskirai
Marta Minou (Martha Minow) Harvardo teisės mokykloje pradėjo dėstyti 1981 m., o dekane tapo 2009 m. Jos vadovavimo laikotarpiu, žymiai išaugo Mokyklos klinikų ir pagalbos viešajame sektoriuje veikla; dėstytojų, darbuotojų ir studentų sąstatas tapo įvairialypis; be to, studentai, darbuotojai ir fakulteto nariai ėmė uoliai siekti naujovių ir verslių sumanymų įgyvendinimo. Ji prižiūrėjo naujų dinamiškų erdvių, įskaitant universiteto miestelio kryžkeles, vystymą; stiprino Mokyklos ryšius su praktikuojančiais teisininkais ir jų ryšius su universitetu; ji taipogi vadovavo pačiam didžiausiam absolventų susitikimui, kuris be kita ko tapo pačia sėkmingiausia lėšų rinkimo kampanija Mokyklos istorijoje. 2017 m. sausio mėnesį Dekanė Minou paskelbė apie savo ketinimą pasitraukti iš pareigų mokslo metų pabaigoje. Šį pavasarį ji pasidalino mintimis su Harvard Law Today žurnalistais apie savo mylimą įstaigą, teisinio ugdymo ateitį ir ko ji tikisi toliau.
Šis pokalbio, kuris buvo išspausdintas Harvard Law Today biuletenyje 2017 m. gegužės 17 d. autorė yra Emily Newburger, vertė Paulius Jurčys.
Marta Minou Harvardo teisės mokyklos dekane tapo 2009 m., po dvidešimt aštuonerių dėstytojavimo fakultete metų. Ji prisipažįsta, kad “Harvardo teisės mokykloje buvo tiek daug turtų, apie kuriuos nežinojau” ir ,,tiek daug išskirtinius sugebėjimus turinčių žmonių, kurie viską paverčia tikrove.”
Koks buvo pats svarbiausias Jūsų prioritetas, kai pirmą kartą tapote dekane?
Tai buvo 2009 metais, pasaulinės finansų krizės laikotarpiu. Universiteto fondo lėšų sumažėjo 30 procentų, advokatų kontoros ir viešąjį interesą atstovaujančios istaigos atleidinėjo teisininkus iš pareigų ir sumažino į darbą priimamų žmonių skaičių. Pirmasis sprendimas ant mano stalo buvo klausimas dėl naujo pastato statybų eigos: pastato projektas jau buvo sukurtas, sutartys buvo pasirašytos ir statybos galėjo būti pradėtos; vis dėlto buvo neaišku dėl statybų finansavimo ir naujų lėšų gavimo.
Klausimas dėl pastato statybų reiškė simbolinę dilemą dėl Mokyklos ateities. Priėmiau sprendimą tą projektą tęsti. Ir tai buvo teisingas sprendimas, jis viską pakeitė. Esu dėkinga Elenai Kagan, Denui Meltzeriui, ir visiems, kurie kūrė ir statė WCC: Vaseršteino pastatą (angl. Wasserstein Hall), Kasperseno studentų centrą, ir Klinikų atšakos pastatą. Nuostabi infrastruktūros komanda siekė įgyvendinti naudingus planus bei ieškodami būdų kaip padaryti, kad pastatas būtų taupus ir rentabilus.
Dabar ši nuostabi erdvė šlovina mūsų patį svarbiausią išteklių — mūsų žmones. Studentai, dėstytojai ir darbuotojai dabar gali patogiai ir noriai judėti tarp klinikų, auditorijų, įvairių užsiėmimų bei užkandžių vietų, nes visos jos yra sutelktos po vienu stogu, po kuriuo smagu praleisti laiką kartu. Taip pat priėmiau sprendimą nugriauti dalį Paundo pastato — mėgstu jį vadinti ,,puse Paundo” — tam, kad turėtųme tai, ko niekada nebuvo — kryžkeles fakulteto kiemelyje.
Kartu su Džeine Džeikobs (Jane Jakobs, knygos Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas autorė) tikiu, jog atsitiktiniai susitikimai su įvairiais žmonėmis yra kūrybiškumo variklis. Tose kryžkelėse ir tame pastate žmonės netikėtai pamato draugus ir susitinka su naujais žmonėmis, taip gimsta idėjos ir plėtojasi diskusijos.
Kuriuo iš visų atliktų darbų Jūs esate labiausiai patenkinta?
Nikes negali užimti tokių pareigų nebūdamas komandoje, taiga visi didieji pokyčiai per pastarurosius aštuonis metus atspindi daugelio žmonių išskirtines pastangas ir talentus. Tikrai didžiuojuosi, kad mes ne tik sugebėjome pasiekti finansinį stabilumą, bet ir tuo, kad sugebėjome reikšmingai investuoti į finansinę pagalbą, atleidimą nuo skolų ir investavome į klinikas. Teisės mokykla kasdien siekia teisingumo įgyvendinimo bei mokymosi apie teisę: aštuoni dešimtadaliai studentų šiuo metu darbuojasi teisės klinikose, kurių yra vis daugiau, ir kuriose dirba vis daugiau dėstytojų.
Mūsų prioritetu tapo siekis skatinti įvairovę įvairiuose lygmenyse: tarp dėstytojų, studentų ir Mokyklos personalo. Mes stiprinome ryšius su praktikuojančiais teisininkais, verslu ir inovacijomis, politikos kūrimu vietiniu ir pasauliniu lygiu. Tuo pačiu skatinome bendradarbiavimą universitete, ir, iš tikrųjų, visame pasaulyje.
Nuostabu matyti naujas iniciatyvas baudžiamosios justicijos, įmonių atsakomybės, sveikatos politikos, aplinkos apsaugos, maisto saugos ir lygybės, gyvūnų teisių apsaugos, islamo teisės studijų ir daugelyje kitų sričių. Nepaprastai džiugu matyti keturiasdešimt naujų kolegų dėstytojų tarpe.
Jei pažvelgtųmėte atgal į visus darbo dekane metus, ar galite išskirti tą vieną momentą, kuris Jus labiausiai džiugina?
Kątik paminėjome Laisvės Sederį (angl. Freedom Seder) — studentų sugalvotą šventę. Tais metais, kai buvo nužudytas Dr. Martinas Liuters Kingas, žydai kartu su juodaodžiais pradėjo kartu švęsti Laisvės Sederį, į šį minėjimą dabar prisijungia daug įvairių pažiūrų studentų. Būti vienoje patalpoje su tiek daug žmonių iš skirtingų kultūrų, visems kalbėti apie keliones, iššūkius, pasakojimus apie masinius išvykimus ir laisvę, bei tai, kad privalome mokytis vieni iš kitų — visa tai yra pakankamai stipru.
Kitas atmintin įstrigęs momentas — mūsų teismo inscenizacijos. Matyti studentus, kuriuos pamenu sveikinant įstojus į pirmą kursą, tapus stulbinančiai įtaigius argumentus pateikiančiais oratoriais teismo inscenizacijos finale, o teisėjus sakant ,,argumentuoji taip nuostabiai, kaip ir patys geriausi [advokatai], kurie dirba mūsų teisme” išties jaudina ir yra reikšminga.
Be to, prisimenu visai nesenai surengtą renginį bibliotekoje, kurį pavadinome “Pastabos ir komentarai”. Greitų konsultacijų renginyje dalyvavę dėstytojai ir studentai (padedant bibliotekos darbuotojams) aptarinėjo studentų mintis apie mokslinius tyrimus ateityje. Tai buvo neįtikėtina.
Ir tai dar vienas momentas. WilmerHale Teisinių paslaugų centro patalpos Jamaica Plain rajone dabar yra išpuoštos pradinėse mokyklose besimokančių vaikų sukurtais meno kūrinais, kuriuose jie buvo paraginti pavaizduoti teisingumą jų gyvenamose apylinkėse. Mūsų studentai aiškino vaikams apie tai, kaip jie teikia teisines paslaugas skirtingose bendruomenėse.
Jūs nurodėte Priėmimo į Mokyklą komandai siekti, kad būtų priimama daugiau studentų su darbo patirtimi, daugiau karo veteranų, jūs skatinote, kad būtų priimama daugiau moterų, daugiau skirtingų rasių studentų ir daugiau studentų iš kitų valstybių. Kaip tie pokyčiai pakeitė studentų mokymosi būdus ir ką jie čia veikia?
Mūsų studentų sudėties visokeriopa įvairovė papildo ir skatina didžius mūsų mokymo ir mokymosi pokyčius. Glaudaus bendradarbiavimo ekosistemoje žmonių patirtis, žinios apie pasaulį, kultūrinis pagrindas ir asmeninių požiūrių įvairovė visus mus daro stipresniais ir geresniais. Dabar Mokykoje siūlome daugiau nei 250 kursų mažesnėms nei 25 studentų grupėms. Skiriame daugiau dėmesio bendradarbiavimo ir problemų sprendimo įgūdžiams lavinti, mokymuisi iš savo patirties, bei suteikiame galimybes asmenims augti ir mokytis vieniems iš kitų.
Viena iš naujovių — laboratoriniai kursai. Stedentai darbuojasi kartu su fakulteto nariais juos dominančioje srityje ar projekte, studentai dalyvauja atlikdami savo darbą tuo pačiu prisidėdami prie didesnio projekto (pvz., publikacija interneto svetainėje ar tyrimas). Šios pastangos susilaukia susidomėjimo ir dėmesio teisėjų, politikų ir žurnalistų tarpe.
Laboratorijų kursų projektuose, pvz., darbo teisės blog’as ar antikorupcijos blog’as, tapo žinių šaltiniais tose srityse ir už jų ribų, jie atspindi studentų talentus ir dėstytojų indėlį. Mūsų studentai yra išskirtiniai — jie visada yra. Jų iniciatyvumas, klausimai in aistros kasdien suteikia man vilties.
Jūs atlikote reikšmingą vaidmenį remiant programas, kurios padeda studentams ruoštis iššūkių kupinai profesijai ir kuriant naujas galimybes išnaudoti savo teisines žinias skirtingose situacijose. Koks, Jūsų nuomone, yra pats didžiausias iššūkis teisinio lavinimo srityje?
Tai, ką reiškia būti teisininku už dvidešimties metų skirsis labiau, nei dabartinė teisininko profesija skiriasi nuo teisininko profesijos prieš dvidešimt metų. Taip yra dėl skaitmeninių išteklių, globalizacijos, ir didėjančių pokyčių, vykstančių skirtingose pramonės srityse ir skirtingose visuomenėse.
Mes skatiname inovacijas čia, nes esame tikri dėl vieno dalyko: visą likusį savo gyvenimą dabartiniai studentai pastoviai mokysis ir bandys pakartotinai atrasti save idant galėtų tarnauti savo klientams, kurti ir vadovauti bendrovėms ir spręsti socialines problemas. Tai įpareigoja mus padėti žmonėms — studentams, dėstytojams, darbuotojams ir absolventams — kaip jie mokosi, kaip pasikliauti savimi ir ką turime daryti, kad išliktųme proveržio ir inovacijų sūkuryje.
Kuo dirbtinis intelektas gali palengvinti galimybę kreiptis į teismą? Kuo didieji duomenys (angl. big data) gali pasitarnauti demokratijai? Ką tokios sąvokos kaip teisingumas ir sąžiningumas reiškia amžiuje, kai žmonės iš skirtingų visuomenių konkuruoja ir kuria kartu? Darbas komandoje, darbas su technologijomus, finansų ir statistikos kalbų panaudojimas, kultūrinių skirtumų supratimas — visa tai bus reikšminga, kaip ir rizika, tikrumo stygius ir nuolatiniai pokyčiai.
‘’Teisės mokyklos yra įpareigotos ne vien tik tarnauti visuomenei, kokia ji dabar yra, bet ir numatyti visuomenės ateitį ir skatinti jos pažangą. Dėl to mums reikia priemonių, kurios sudaro galimybes išorinei bei vidinei teisės kritikai.”
Mūsų studentai į Harvardo Universiteto Inovacijų Laboratoriją (HiLAB) atsineša teisinius įgūdžius — jie ir patys yra inovatoriai. Nuostabu matyti juos konkuruojant (ir nugalint!) konkursuose universiteto lygio ir pasauliniuose konkursuose, kuriant naujas idėjas ir naujus verslo modelius. Visi tie įgūdžiai ir mąstymo būdai bus neįkainojamos vertės ateityje.
Mūsų Bibliotekos inovacijų laboratorija yra puikus to pavyzdys. Viena iš jos inovacijų yra H2O — tai bendruomenės kuriama ir pildoma skaitmeninė mokymosi šaltinių sklaidos platforma. Kitas — Perma.cc, galimybę išsaugoti internete patalpintus išteklius suteikiantis protokolas, kurį kartu gali valdyti bibliotekos, teismai ir kitos institucijos visame pasaulyje.
Teisės studijų ir aukštojo mokslo finansavimas yra vienas iš gyvybiškai svarbių iššūkių norint užtikrinti, kad jauni žmonės iš skirtingų kraštų galėtų siekti savo svajonių įgyvendinimo. Dėl to, būtina sukurti veiksmingus teisinių paslaugų teikimo vargšams ir vidurinės klasės žmonėms modelius.
Jūs aktyviai skatinote tarpdisciplininius ryšius. Norėtųsi sužinoti iš kur Jums kilo šis impulsas ir kodėl jis yra naudingas teisės mokyklai?
1987 m. paskelbiau straipsnį pavadinimu ,,Teisė žvelgia į išorę” (angl., Law Turning Outward), kuriame atkreipiau dėmesį tą aplinkybę, jog mokslinė teisės literatūroje vis daugiau nuorodų pateikiama į kits mokslo disciplinas, pvz., ekonomiką, literatūrą ir sociologiją. Šie pokyčiai įgavo dar didesnį pagreitį. Tai atspindi faktą, jog didėjantis žmonių skaičius teisinį išsilavinimą apjungia su kitomis universitetinėmis programomis.
Rimtos problemos paprastai yra per didėlės ir pernelyg sudėtingos, kad kuri nors viena disciplina galėtų pateikti atitinkamą sprendimą. Teisės mokyklos yra įpareigotos ne vien tik tarnauti visuomenei, kokia ji dabar yra, bet ir numatyti visuomenės ateitį ir skatinti jos pažangą. Dėl to mums reikia priemonių, kurios sudaro galimybes išorinei bei vidinei teisės kritikai. Mes ir toliau tęsiame didelę mokslinę energiją, nukreiptą į praktiškai galinčią būti pritaikytą teisės doktriną ir teisines institucijas.
Tikroji mūsų Mokyklos dydžio vertė yra tai, jog mes galime išlaikyti skirtingo pobūdžio bei stiprų teisės mokslo portfelį. Kitų disciplinų pritraukimas taip pat prisideda prie mūsų teisės sistemos suvokimo. Istorija, ekonomika, psichologija, filosofija, antropologija, lyginamosios ir tarptautinės teisės studijos — visa tai yra nuostabūs ištekliai. Didelis dėstytojų ir studentų skaičius su giliu kitų disciplinų supratimu praturtina mūsų pokalbius, mūsų supratimą ir mūsų vaizduotę.
Empirinės teisės studijos naudojant kiekybinius ir kokybinius parametrus leidžia mums klausti: Kaip mums sekasi? Ar gerai tam tikra taisyklė ar susiformavęs paprotys veikia? Kam palengvėjo or kam ne? Ar tam tikra institucija veikia? Ar žmonėms iš tiesų reikia teisininko tose situacijose, kai pakaktų suteikti jiems galimybę susipažinti su lengvai suprantama informacija apie teisę? Tos pačios griežtos taisyklės, (tiksliau tariant, įrodymais pagrįsti vertinimai), kurios padėjo vystytis medicinai suteikia gaires kitų mokslo šakų vystymuisi.
Tai reiškia būtinybę įvertinti sukauptą patirtį apie konkrečius įstatymus, taisykles, institucinę sąrangą ir socialines normas. Vadovavimasis faktais, o ne intuicija ar ideologijomis, suteikia jėgų įgyvendinti esminius patobulinimus.
Jūs užsiminėte apie istoriją. Mums besirengiant švęsti Mokyklos dviejų šimtų metų įsteigimo metines, kuo istorikai gali prisidėti prie ateities teisininkų ugdymo?
Istorijos, lyginamosios teisės ir mokslinės fantastikos studijos gali prisidėti prie gebėjimo įsivaizduoti, kuo šis mus supantis pasaulis galėtų skirtis. Istorikai padeda mums pamatyti tęstinumą ir pokyčius, sugebėjimas toliaregiškai mastyti yra neįkainojama savybė. Trumpalaikis mąstymas yra labai problematiškas.
Šiuo metu Harvardo universitetas turi pačią ypatingiausią istorikų grupę. Skaityti jų darbus ir klausytis tų historikų išugdytų studentų reiškia įgyti supratimą apie nenumatytas pasekmes, kurias senovės Graikijos įstatymai, ankstyvoji kinų civilizacija, viduramžių Europa turėjo laikotarpiui, kuomet buvo priimta JAV Konstitucija, XIX amžiui, ir 1960-iesiems Jungtinėse Amerikos Valstijose. Istorija mums padeda pamatyti asmenybių ir išorinių jėgų tokių kaip karas ir ekonominiai pasikeitimai įtaką; istorija padeda mums aptarti klaidingus sprendimus ir suvokti kodėl kiti sprendimai neginčijami iki šiol.
